post scriptum

Aš dažnai pasiduodu. Pasiduodu, nes nusprendžiu, jog neverta kovoti, nes manau, kad nelaimėsiu. Aplinkiniai mano – man niekas nerūpi, bet jie siaubingai klysta. Aš tiesiog bijau. Kova stiprina mūsų asmenybę, bet ji neretai būna sunki ir alinanti. "Verta pasistengti dėl to, kas tau tikrai rūpi". Taip dažnai man girdimi žodžiai, tačiau niekad į juos nesigilindavau, laukdavau kol kažkokia nematoma būtybė ateis, vožtels man ir užriks: "Ką tu darai, Barbora?!". Ji neateidavo. Taip, kaskart murmėdama sau "bus kaip bus ir bus gerai" pasiekiu gerokai mažiau nei galėčiau. Aš galiu, aš stipri ir aš tai padarysiu. Nuo šiandien šie žodžiai suksis mano galvoje.
Dar viena yda.
Kur mano valia? Ką aš sau galvoju? Kodėl negaliu atsispirti? Taip dažnai rizikuoju sau brangiais dalykais. Nebe pirmas atvejis kai juos prarandu. Laikinas džiaugsmas ir malonumai. Dėl jų darau viską, kai tik yra galimybė. Dėl to mano gyvenimas šiuo metu yra kaip spagetti makaronai – sunku suvokti kas yra kas, neaišku kur pradžia ir kur pabaiga. Visada galvojau, kad laimė susideda iš daug momentų, daug jos krislelių, todėl visus juos reikia rinkti ir mėgautis. Tačiau ir vėl buvau ne visai teisi.
Amžinos vertybės nušviečia mūsų gyvenimą, tik jas suradę galime jaustis stabiliai laimingais. Ir taip, reikia jas išmokti saugoti, reikia daug ką dėl jų paaukoti, bet tai – teisingas kelias. Aš sau pasižadu, jog nuo šiol kovosiu, nepasiduosiu. Aukosiu laikinus malonumus dėl gyvenimo pilnatvės (taip ir turėtų būti) be gailesčio.Einu tvarkyti savo gyvenimo, o jums būtų išmintinga pasimokyti iš mano klaidų... :)