changes

Sveikinuosi ir vėl su jumis, šio apleisto, bet neužmiršto tinklaraščio lankytojai!

Praėjo nemažai laiko nuo paskutinio mano įrašo, tačiau paskutinius keletą mėnesių buvau sau diagnozavusi minčių štilių, be abejonės, negaliu sakyti, kad ir laiko turiu ypač daug, nes visgi turiu nepamiršti, jog esu abitutientė ir panašiai, bet maloniai širdžiai veiklai jo visada įmanoma atrasti.

Taigi šįkart nusprendžiau pasidalinti mintimis ir apmąstymais. Pavasaris - pokyčių metas. Šį kartą ir man.
Neišsiplėsiu šiuo klausimu konkrečiai apie save, nes ne tuo tikslu prisėdau rašyti.
  Stabilumas beveik visada yra traktuojamas kaip neabejotinai teigiama žmogaus charakterio savybė. Manau, kad galėčiau tam paprieštarauti, nes vis dėlto mūsų pasaulyje yra mažai taisyklių ir nuostatų, kurios visais atvejais yra teisingos. Taip, jei pastovumas apskritai neegzistuotų, pasaulyje vyrautų anarchija. Deja, stabilumas, komfortas labai greitai gali virsti į sąvoką 'nuobodu', o tai, kad ir kaip būtų, gimdo apatiją. Būtina į savo gyvenimą karts nuo karto įnešti kitokių spalvų, jei jo tėkmė, iš pažiūros, niūri ir nuspėjama – jei jūsų nebedžiugina šilti saulės spinduliai vėsų rytą, nuostabiausia muzika jūsų nenusineša su savimi į kitą dimensiją ir jūsų mėgstamiausios kavos puodelis nebe toks skanus. Neleiskite aplinkai jūsų valdyti, nebūkite priklausomi, nebijokite pokyčių. Kartais jų reikia ir visai minimalių - galbūt tai naujas plakatas ant sienos, gal abonimentas į sporto klubą, galbūt išsvajota tatuiruotė, galbūt tai ryški nagų spalva, gal knyga, o galbūt tai naujas vyras..?  Nebijokite žengti žingsnio tolėliau savo komforto zonos, nes tik tokiu būdu jūs galite patirti tai, kas nuostabu ir nepakartojama. Neveltui visų laikų filosofai tikina, jog gyvenimas per trumpas, kad nugyventume jį paprastai. Mes visi trokštame plačios spalvų amplitudės gyvenime, šviežio oro gūsio, priežasties spindėti. Kad ir kaip būtų, tik mes patys renkamės, tik mes patys sprendžiame ir tik mes patys siekiame. Šiandien būtent ta diena kai privalote atsitraukti nuo savo šiek tiek apdulkėjusio kompiuterio vaizduoklio, žvilgtelėti į veidrodį, pasakyti sau komplimentą, kurį privalėjote išgirsti iš aplinkinių, tačiau jie pasirinko tai nutylėti, manydami, jog tai nelabai reikšminga ir galiausiai – tvirtai sau pasakyti, kad jūs valdote ir tik jūs renkatės kaip ir kokiomis spalvomis jūsų karalystė bus nutapyta. Pradėkite veikti dabar.


Sėkmės,
Barbora