mistaken

Sveikas, užmirštasis mano tinklarašti ir jo mieli lankytojai!
Rаšau vėl po gana ilgo laiko tarpo. Esu vis dėlto įsitikinusi, kad žmogui būtinai reikia vienokiu ar kitokiu, jam priimtiniausiu būdu išlieti mintis. Manau, kad šis man tinka. Įtariu, kad šį įrašą bus sunku pavadinti pozityviu, bet juk negali viskas tik balta spalva tapyta.
Kiek visgi klaidų mes gyvendami padarome... Skaudiname kitus, sau brangius ir galiausiai skaudiname save. Klystame to nežinodami, pagauti azarto ar adrenalino ir tik gyvenimui toliau besiklostant tai suprantame. Sakoma, jog tik iš klaidų mokomąsi. Privalau sutikti, tačiau kiek skausmo reikia patirti, kad išmoktume? O gal klaidas įmanoma taisyti?
Besiformuojančioje mūsų visuomenės 'jaunuomenėje' įprasta manyti, jog visokiausios klaidos ar nukrypimai nuo kelio (nieko tikslaus, apibrėžto neturiu omenyje) yra tiesiog smagu. Gal taip ir yra. Tuo metu. Jaučiuosi lyg moralizuočiau ar stengčiausi įrodyti savo dabar jau gal kiek nestandartinio mąstymo prasmę, tačiau vidinei ramybei, kuri būtina gyvenant toliau, suformuoti būtinasnors minimalus pastovumas. Tačiau kaip nieko neišbandžiusiam, trykštančiam energija, veržliam ir kupinam įvairiausių troškimų individui nepasiklysti tarp dangaus ir pragaro siūlo

mų malonių? Atsakymas ne toks ir sudėtingas – dvasinis žmogaus tobulėjimas atitolina jį nuo nuo neapgalvotų ir neadekvačių poelgių, kitaip tariant, švietimasis padeda jam suprasti kas gražu ir kas mažiau, kas svarbu ir kas ne taip. Gal ir norisi visa tai suprasti bandant, tačiau numanant poelgių pasėkmes noro gali likti kuo mažiau. Kaip ir kadaise rašiau - tvirtai sudėlioti prioritetai gali išgelbėti jūsų kailį kiekviename žingsnyje. Dar  vienas filosofinis klausimas - kaip elgtis, jei jau vėlu, jei žinai, kad visgi nebuvai teisus, tačiau kolkas plačiai naudojama laiko mašina, kurią būtų galima įsigyti kokiame nors elektromarkte nėra išrasta. Svarbu nepasimesti, nebeknaisioti seniai apdulkėjusios praeities, atsistoti  vėl suklupus ir priimti tai džiaugsmingai, tarsi tai sukuria tobulą mūsų ne tobulo gyvenimo spalvų paletę. Taigi, klysti žmogui yra normalu ir įprasta, tačiau kartais tai pakeičia mūsų gyvenimą. Nemažos dalies šio blogio įmanoma išvengti dvasiškai tobulėjant (turiu galvoje kultūrą ir mokslą), taigi kodėl būtent taip ir nepasielgus?
Ačiū už sugaištą laiką. :)

Labanakt,
Barbora

changes

Sveikinuosi ir vėl su jumis, šio apleisto, bet neužmiršto tinklaraščio lankytojai!

Praėjo nemažai laiko nuo paskutinio mano įrašo, tačiau paskutinius keletą mėnesių buvau sau diagnozavusi minčių štilių, be abejonės, negaliu sakyti, kad ir laiko turiu ypač daug, nes visgi turiu nepamiršti, jog esu abitutientė ir panašiai, bet maloniai širdžiai veiklai jo visada įmanoma atrasti.

Taigi šįkart nusprendžiau pasidalinti mintimis ir apmąstymais. Pavasaris - pokyčių metas. Šį kartą ir man.
Neišsiplėsiu šiuo klausimu konkrečiai apie save, nes ne tuo tikslu prisėdau rašyti.
  Stabilumas beveik visada yra traktuojamas kaip neabejotinai teigiama žmogaus charakterio savybė. Manau, kad galėčiau tam paprieštarauti, nes vis dėlto mūsų pasaulyje yra mažai taisyklių ir nuostatų, kurios visais atvejais yra teisingos. Taip, jei pastovumas apskritai neegzistuotų, pasaulyje vyrautų anarchija. Deja, stabilumas, komfortas labai greitai gali virsti į sąvoką 'nuobodu', o tai, kad ir kaip būtų, gimdo apatiją. Būtina į savo gyvenimą karts nuo karto įnešti kitokių spalvų, jei jo tėkmė, iš pažiūros, niūri ir nuspėjama – jei jūsų nebedžiugina šilti saulės spinduliai vėsų rytą, nuostabiausia muzika jūsų nenusineša su savimi į kitą dimensiją ir jūsų mėgstamiausios kavos puodelis nebe toks skanus. Neleiskite aplinkai jūsų valdyti, nebūkite priklausomi, nebijokite pokyčių. Kartais jų reikia ir visai minimalių - galbūt tai naujas plakatas ant sienos, gal abonimentas į sporto klubą, galbūt išsvajota tatuiruotė, galbūt tai ryški nagų spalva, gal knyga, o galbūt tai naujas vyras..?  Nebijokite žengti žingsnio tolėliau savo komforto zonos, nes tik tokiu būdu jūs galite patirti tai, kas nuostabu ir nepakartojama. Neveltui visų laikų filosofai tikina, jog gyvenimas per trumpas, kad nugyventume jį paprastai. Mes visi trokštame plačios spalvų amplitudės gyvenime, šviežio oro gūsio, priežasties spindėti. Kad ir kaip būtų, tik mes patys renkamės, tik mes patys sprendžiame ir tik mes patys siekiame. Šiandien būtent ta diena kai privalote atsitraukti nuo savo šiek tiek apdulkėjusio kompiuterio vaizduoklio, žvilgtelėti į veidrodį, pasakyti sau komplimentą, kurį privalėjote išgirsti iš aplinkinių, tačiau jie pasirinko tai nutylėti, manydami, jog tai nelabai reikšminga ir galiausiai – tvirtai sau pasakyti, kad jūs valdote ir tik jūs renkatės kaip ir kokiomis spalvomis jūsų karalystė bus nutapyta. Pradėkite veikti dabar.


Sėkmės,
Barbora

cooking times

Sveiki, mieli skaitytojai. Seniai nesimatėme, tačiau turiu svarų pasiteisinimą – šiurpinantis laiko stygius. Tačiau šiandien mane pagavo įkvėpimo bangelė ir atnešė čia.
Paskutiniu metu neištveriu nė savaitės ko nors nepagaminusi, ypač – kvapnių, minkštučių ir tiesiog tirpstančių burnoje kepinių. Juk turbūt nėra nieko geriau už katik iš orkaitės ištrauktą, karštą obuolių pyragą prie arbatos puodelio vėjuotą rudens vakarą. Juk tuomet visi draugiški pašnekesiai pasidaro šiltesni ir lengvesni. O dar kai visi namai pakvimpa vanile... Na, žinoma, egzistuoja ir blogoji šių malonumų pusė – figūra. Per daug įsijautus ji gali nukentėti, tačiau ką aš čia, juk tai tik smulkmenėlė, ypač šaltuoju metų laiku – kai slepiame ją po milžiniškais megztiniais ir paltais. Žodžiu, kartais pamirškime visokiausius niuansus, kurie dažnai yra svarbūs tik mums patiems ir mėgaukimės gyvenimu visu pajėgumu!

                                                                                              Jaukaus vakaro,
                                                                                                       Barbora

Details. Brainstorming

Labas vakaras, mieli skaitytojai! Jau seniai buvote radę mano tinklaraštyje kažką "šviežio", taigi nusprendžiau, kad jau atėjo laikas raštelėti man keletą eilučių tema, kuri staiga šovė į galvą ir, kuria šiuo norėčiau išlieti susikaupusias mintis. Praeitą kartą rašiau apie mažmožius, kurie kiekvienam žmogui padeda  pasijusti laimingu, o šiandien rašysiu apie mažmožius, kurie praskaidrina mūsų kasdienybę džiugindami akį.
  Kiekviename kūrinyje itin svarbų vaidmenį atlieka mažos detalės. Jos gali visiškai pakeisti mūsų požiūrį į daiktą, jos dažnai yra tartum trūkstamas prieskonis, kurio reikia, kad nuobodus darbas sublizgėtų. Detalės interjere ir aprangoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Kaip supratote, skaitysite minčių kratinį apie grožį ir jo sampratą šiose dvejose sferose, kurių nagrinėjimas daugeliui gali pasirodyti ir paviršutiniškas.
 Taigi, ar norėtume gyventi namuose, kurie tik blizga balta spalva, bet bijosi prisiliesti ir nėra taip malonu sugrįžti po sunkios darbo dienos, nes griežtas namų linijų vaizdas priverčia vėl jaustis lyg darbo vietoje. Na, bet jeigu šių namų svetainės kampe stovėtų milžiniška vaza su sodrios spalvos bijūnais joje atmosfera jau tikrai būtų bent kiek kitokia. Dar jeigu langus dengtų ilgos, melsvos užuolaidos, o arbatos stalelis būtų pagamintas iš šviesaus medžio ir ant jo puikuotųsi daili ir masyvi žvakidė, reikalai dar labiau keistųsi. Jau nekalbu apie tai, kad sofa galėtų būti marginta įdomiausiais raštais. Taip, tokį ar panašų interjerą galėtų sukurti ne kiekvienas, tačiau juk šios srities profesionalai rengiami ne veltui

  Tos pačios "taisyklės" galioja ir aprangoje. Dažniausiai jau kiekvienam iš mūsų yra neįdomu žiūrėti į merginą, apsivilkusią aptemptą, trumpą raudoną suknelę su gilia iškirpte, nes toks "stiliaus pojūtis" jau nieko nebestebina. Turiu pabrėžti, jog taip atrodanti mergina ir statusą visuomenėje taip pat pelno  ne patį garbingiausią. Daug daugiau žvilgsnių ir dėmesio sulauktų ta mergina, kuri iš pirmo žvilgsnio apsirengusi kiek keistai, bet jos aprangoje susimaišiusios įvairios tendencijos sukuria stulbinančią visumą. Tarkime, priverčia žėrintį, puošnų vėrinį derėti su džinsiniais marškiniais. Taip, tai supranta taip pat ne visi, tačiau ne kiekvienam iš dangaus mestelėtas talentas iš beveik nieko sukurti stebuklą ir ne kiekvienam duota tą talentą suprasti. Tačiau kaip kažkuris individas galėtų išsiskirti, jei visi būtume tokie stilingi ir talentingi, juk deimantui sužibėti reikia aplink šiokios tokios pilkos masės toje srityje.
  Taigi, apibendrinant mano šį, gal ir ne visai aiškių ir padrikų minčių lietų, noriu pasakyti, jog reikia ieškoti naujų idėjų net ir klasikoje, nes tik jas atradus kūrinys gali sužibėti naujomis spalvomis ir jokiu būdu neskubėkime nuvertinti to, kas mums atrodo nepriimtina ir keista, nes galbūt mes tiesiog nesugebame įžiūrėti aukso pelenuose, palikime šį sunkų darbą tiems, kurie toje srityje yra pakankamai kompetetingi.

Labanakt,
Barbora

Feel the beauty of each moment

Ir vėl su jumis sveikinuosi, mieli skaitytojai. Sukurti šį įrašą, kad ir kaip paviršutiniškai tai skambėtų, mane paskatino katik sugedęs mano išmanusis telefonas. Taip, aš esu iš tų žmonių, kurie savo telekomunikacijos priemonių nepaleidžia iš rankų, o jei vis dėlto tenka taip pasielgti – nesijaučiu patogiai. Kadangi telefono avarijos dėka aš numarinau ne vieną dešimtį savo nervinių ląstelių, nusprendžiau į tai pažvelgti kitu kampu. O štai tada jau ėmiau save smerkti ir diagnozavau vertybių krizę. Turbūt manote, kad aš visa tai hiperbolizuoju, bet iš tikrųjų teisybė yra panaši. Pripažinkime, kad daugelis mūsų dėl įskilusio iPhone kampelio išgyvename labiau nei, tarkim dėl to, kad įskaudinome/įžeidėme mamą. Materializmas tikrai skverbiasi į mūsų gyvenimą, kad ir kaip norėtume tai paneigti. Savo kasdienybėje mes jau nepastebime žavių mažmožių, kurie mūsų egzistenciją paverčia tokia ypatinga. Ryte į lovą įslinkęs mylimas, šiltas, pūkuotas ir murkiantis keturkojis dažniau jau sukelia neigiamas emocijas nei atvirkščiai, nes juk visi vadovaujamės kažkieno sukurtu nerašytų taisyklių kodeksu net nesusimąstydami kokios tos taisyklės gali būti "lanksčios". Apatiškai apkabiname mamą, kai ji to paprašo, nes gi 'atsibooodooo', bet nesusimąstome, kad taip, kaip yra dabar, o yra gerai, tikrai nebus amžinai. Dažnai nesureikšminame geriausio draugo žodžių "tu man pats brangiausias", nes nenutuokiame, kad tai gali pasikeisti, jei nesistengsime tokiais išlikti. Neretai nustumiame savo mylimąjį, kuris n-tąjį kartą nori prisiglausti, nes juk "kiek galima??", mes tiesiog neįvertiname jausmų trapumo. Vienas man nežinomas veikėjas yra pasakęs "If you want to be happy – be". Ši citata išties visiškai paprasta ir niekuo neypatinga, bet ji lyg koks laimės receptas – žmogui tikrai nereikia daug, taigi tik mes patys renkamės kaip gyvensime ir kaip žvelgsime į pasaulį. Laimė susideda iš bilijono krislelių ir tik juos rinkdami, saugodami ir brangindami mes galime žengti keliu džiaugsmingai. Vertinkime tai, ka turime!

Myliu,
Barbora

Neon tree

Sveikas, mielas skaitytojau!
Kaip ir žadėjau – pirmojo mano naujojo/šviežiojo blog'o įrašo ilgai laukti neteko.
Šį kartą nusprendžiau daug netuščiažodžiauti, o tiesiog parodyti keliomis nuotraukomis savo šiandienos outfit'ą. Jis, kaip man, gal ir netikėtas, nes anksčiau dažniausiai rinkdavausi vien klasiką. Dabar nusprendžiau, kad tuose pačiuose rėmuose išsėdėti man tikrai nėra įmanoma, taigi į savo aprangą kiekvienąkart stengiuosi įmaišyti kažkokį netikėtą prieskonį. Taip padariau ir šįkart. Mano naujas, bet jau labai mylimas neoninis megztukas tikrai pagyvino derinį ir netikėtai susiderino su raštuotu sijonu, mano jau nuvalkioti converse bateliai, kaip visada, tinka prie beveik visko, o mano apvaliausi akiniai nuo saulės su pūkuota mini rankine (sakyčiau delninuke, bet šiam pavadinimui ji gal kiek per kasdieniška) įnešė šiek tiek moteriškumo. Laukiu jūsų komentarų ir vertinimų!

Labanakt,
Barbora

back on track

Sveiki, mielieji!
Jau praėjo nemenkas pusmetis nuo mano paskutinio įrašo ir būtent šiandien aš sumąsčiau, kad reikia prikelti savo blog'ą naujam gyvenimui! Daug visko nutiko per tą mano 17-ųjų gyvenimo metų pusmetį. Tuo metu buvau  pasimetusi kelyje ir nepastovi kaip lietuviškas oras, tai galima įžvelgti net mano tuometiniuose post'uose. Per tą laiką pagaliau daugmaž susidėliojau savo prioritetus ir įsileidau į savo gyvenimą ir nemažai rimties, beje, nemanau, kad tai yra negerai. Dabar mano tinklaraštis turėtų pražysti naujomis spalvomis. Taigi, kaip supratote, įrašai turėtų būti kiek kitokie. Pirmojo laukite jau šiomis dienomis!

love,
Barbora