mistaken

Sveikas, užmirštasis mano tinklarašti ir jo mieli lankytojai!
Rаšau vėl po gana ilgo laiko tarpo. Esu vis dėlto įsitikinusi, kad žmogui būtinai reikia vienokiu ar kitokiu, jam priimtiniausiu būdu išlieti mintis. Manau, kad šis man tinka. Įtariu, kad šį įrašą bus sunku pavadinti pozityviu, bet juk negali viskas tik balta spalva tapyta.
Kiek visgi klaidų mes gyvendami padarome... Skaudiname kitus, sau brangius ir galiausiai skaudiname save. Klystame to nežinodami, pagauti azarto ar adrenalino ir tik gyvenimui toliau besiklostant tai suprantame. Sakoma, jog tik iš klaidų mokomąsi. Privalau sutikti, tačiau kiek skausmo reikia patirti, kad išmoktume? O gal klaidas įmanoma taisyti?
Besiformuojančioje mūsų visuomenės 'jaunuomenėje' įprasta manyti, jog visokiausios klaidos ar nukrypimai nuo kelio (nieko tikslaus, apibrėžto neturiu omenyje) yra tiesiog smagu. Gal taip ir yra. Tuo metu. Jaučiuosi lyg moralizuočiau ar stengčiausi įrodyti savo dabar jau gal kiek nestandartinio mąstymo prasmę, tačiau vidinei ramybei, kuri būtina gyvenant toliau, suformuoti būtinasnors minimalus pastovumas. Tačiau kaip nieko neišbandžiusiam, trykštančiam energija, veržliam ir kupinam įvairiausių troškimų individui nepasiklysti tarp dangaus ir pragaro siūlo

mų malonių? Atsakymas ne toks ir sudėtingas – dvasinis žmogaus tobulėjimas atitolina jį nuo nuo neapgalvotų ir neadekvačių poelgių, kitaip tariant, švietimasis padeda jam suprasti kas gražu ir kas mažiau, kas svarbu ir kas ne taip. Gal ir norisi visa tai suprasti bandant, tačiau numanant poelgių pasėkmes noro gali likti kuo mažiau. Kaip ir kadaise rašiau - tvirtai sudėlioti prioritetai gali išgelbėti jūsų kailį kiekviename žingsnyje. Dar  vienas filosofinis klausimas - kaip elgtis, jei jau vėlu, jei žinai, kad visgi nebuvai teisus, tačiau kolkas plačiai naudojama laiko mašina, kurią būtų galima įsigyti kokiame nors elektromarkte nėra išrasta. Svarbu nepasimesti, nebeknaisioti seniai apdulkėjusios praeities, atsistoti  vėl suklupus ir priimti tai džiaugsmingai, tarsi tai sukuria tobulą mūsų ne tobulo gyvenimo spalvų paletę. Taigi, klysti žmogui yra normalu ir įprasta, tačiau kartais tai pakeičia mūsų gyvenimą. Nemažos dalies šio blogio įmanoma išvengti dvasiškai tobulėjant (turiu galvoje kultūrą ir mokslą), taigi kodėl būtent taip ir nepasielgus?
Ačiū už sugaištą laiką. :)

Labanakt,
Barbora

changes

Sveikinuosi ir vėl su jumis, šio apleisto, bet neužmiršto tinklaraščio lankytojai!

Praėjo nemažai laiko nuo paskutinio mano įrašo, tačiau paskutinius keletą mėnesių buvau sau diagnozavusi minčių štilių, be abejonės, negaliu sakyti, kad ir laiko turiu ypač daug, nes visgi turiu nepamiršti, jog esu abitutientė ir panašiai, bet maloniai širdžiai veiklai jo visada įmanoma atrasti.

Taigi šįkart nusprendžiau pasidalinti mintimis ir apmąstymais. Pavasaris - pokyčių metas. Šį kartą ir man.
Neišsiplėsiu šiuo klausimu konkrečiai apie save, nes ne tuo tikslu prisėdau rašyti.
  Stabilumas beveik visada yra traktuojamas kaip neabejotinai teigiama žmogaus charakterio savybė. Manau, kad galėčiau tam paprieštarauti, nes vis dėlto mūsų pasaulyje yra mažai taisyklių ir nuostatų, kurios visais atvejais yra teisingos. Taip, jei pastovumas apskritai neegzistuotų, pasaulyje vyrautų anarchija. Deja, stabilumas, komfortas labai greitai gali virsti į sąvoką 'nuobodu', o tai, kad ir kaip būtų, gimdo apatiją. Būtina į savo gyvenimą karts nuo karto įnešti kitokių spalvų, jei jo tėkmė, iš pažiūros, niūri ir nuspėjama – jei jūsų nebedžiugina šilti saulės spinduliai vėsų rytą, nuostabiausia muzika jūsų nenusineša su savimi į kitą dimensiją ir jūsų mėgstamiausios kavos puodelis nebe toks skanus. Neleiskite aplinkai jūsų valdyti, nebūkite priklausomi, nebijokite pokyčių. Kartais jų reikia ir visai minimalių - galbūt tai naujas plakatas ant sienos, gal abonimentas į sporto klubą, galbūt išsvajota tatuiruotė, galbūt tai ryški nagų spalva, gal knyga, o galbūt tai naujas vyras..?  Nebijokite žengti žingsnio tolėliau savo komforto zonos, nes tik tokiu būdu jūs galite patirti tai, kas nuostabu ir nepakartojama. Neveltui visų laikų filosofai tikina, jog gyvenimas per trumpas, kad nugyventume jį paprastai. Mes visi trokštame plačios spalvų amplitudės gyvenime, šviežio oro gūsio, priežasties spindėti. Kad ir kaip būtų, tik mes patys renkamės, tik mes patys sprendžiame ir tik mes patys siekiame. Šiandien būtent ta diena kai privalote atsitraukti nuo savo šiek tiek apdulkėjusio kompiuterio vaizduoklio, žvilgtelėti į veidrodį, pasakyti sau komplimentą, kurį privalėjote išgirsti iš aplinkinių, tačiau jie pasirinko tai nutylėti, manydami, jog tai nelabai reikšminga ir galiausiai – tvirtai sau pasakyti, kad jūs valdote ir tik jūs renkatės kaip ir kokiomis spalvomis jūsų karalystė bus nutapyta. Pradėkite veikti dabar.


Sėkmės,
Barbora